Elegijos
Elegidia
Įvadinė pastaba
Sulpicija — vienintelė poetė, kurios lotyniškos eilės išliko iš Antikos: šešios trumpos elegijos, įtrauktos į trečiąją Tibulo korpuso knygą ([Tibulas] 3.13–18). Ji buvo teisininko Servijaus Sulpicijaus Rufo duktė ir didžiojo mecenato Marko Valerijaus Mesalos Korvino globotinė. Pirmuoju asmeniu ji rašo apie savo meilės ryšį su jaunuoliu, kurį vadina Kerintu — graikišku slapyvardžiu elegijos maniera. Tai tikros moters balsas iš Augusto laikų Romos: tiesus, išdidus ir socialiai atviras taip, kaip vyriška meilės elegija niekada nebūna.
Rinkinys prasideda (3.13) drąsa, kokios moters kalba romėnų poezijoje nepažįsta: Sulpicija skelbia savo pačios erotinį išsipildymą ir nenori jo slėpti. Ji verčiau leistų gandams kaltinti ją, kad meilę atskleidė, negu kad dėl gero vardo ją uždengė. Baigiamoji eilutė — „verta buvau, ir su vertu manęs, tegu sakoma“ — ne išpažintis, o pasididžiavimas. Šių eilių įtampos sistema yra *pudor* ir *fama*, gėda ir tai, ką kalba žmonės; Sulpicija jų neįsisavina, o jiems priešinasi.
Šešiose eilėse esama dviejų registrų. 3.13 ir 3.14–15 palyginti skaidrios: manifestas, skundas dėl gimtadienio, kurį tektų praleisti kaime, palengvėjimas, kai kelionė atšaukiama. 3.16–18 supainiotos, beveik suspaustos: pavydas žemakilmei varžovei 3.16, priekaištas per pačios karštligę 3.17, susukta atgaila 3.18. Vertimas išlaiko tą sudėtingumą ten, kur ji esminė — 3.18 yra vienas save taisantis sąlyginis sakinys, vienas sulaikytas kvėpavimas — bet mintis skaitytojui lieka atsekama.
Kelios realijos padeda suprasti, kaip Sulpicija naudoja daiktus kaip socialinį ginklą. *Toga* 3.16 čia ne piliečio drabužis, o paleistuvės apdaras; *quasillum*, vilnos pintinė, yra vergės ar žemos moters ženklas. Sulpicija savo patricijišką kilmę — „Servijaus duktė“ — priešina žemakilmei varžovei. Kerintas ir Kamenos, Venera bei Kiterėja yra jos dieviškoji mašinerija: mūzos ir meilės deivė, atvedusios jai mylimąjį. Dievų ir vietų vardai — Arecijus, šaltas kaimo dvaras, Roma — lieka romėniškos formos.
jei būčiau ją pridengusi, negu jei atskleisčiau bet kam.
Permaldauta mano Kamenų, Kiterėja ją
atvedė ir paguldė man ant krūtinės.
Venera išpildė, ką žadėjo: tegu mano džiaugsmus apsako tas,
apie kurį sakoma, kad savų neturėjo.
Nenoriu nieko patikėti antspauduotoms lentelėms,
kad niekas to neperskaitytų pirmiau už mano mylimąjį —
ne, mane džiugina pati nuodėmė; taisyti veidą
dėl gandų man įgriso. Verta, tegu sakoma, buvau, ir su vertu manęs.
quam nudasse alicui sit mihi fama magis.
Exorata meis illum Cytherea Camenis
attulit in nostrum deposuitque sinum.
Exsoluit promissa Venus: mea gaudia narret,
dicetur si quis non habuisse sua.
Non ego signatis quicquam mandare tabellis,
ne legat id nemo quam meus ante, uelim,
sed peccasse iuuat, uultus componere famae
taedet: cum digno digna fuisse ferar.
ir be Kerinto, liūdną, teks jį iškentėti.
Kas saldžiau už miestą? Argi sodyba tinka mergaitei,
ir šaltas upelis Arecijaus lauke?
Jau nurimk, Mesala, per daug dėl manęs besirūpinantis;
kelionės dažnai būna ne laiku, giminaiti.
Išvežta palieku čia savo širdį ir savo jusles,
nors tu neleidi, kad jos būtų mano valioje.
et sine Cerintho tristis agendus erit.
Dulcius urbe quid est? An uilla sit apta puellae
atque Arretino frigidus amnis agro?
Iam, nimium Messalla mei studiose, quiescas;
non tempestiuae saepe, propinque, uiae.
Hic animum sensusque meos abducta relinquo
arbitrio, quamuis non sinis esse, meo.
Dabar galėsiu būti Romoje per savo gimtadienį.
Tegu tą dieną mes visi švenčiame kaip gimtadienį,
kuri tau dabar netikėtai, atsitiktinai, atėjo.
Natali Romae iam licet esse tuo.
Omnibus ille dies nobis natalis agatur,
qui nec opinanti nunc tibi forte uenit.
sau tiek daug — kad tik staiga nepargriūčiau, vargšė kvailė.
Tegu tau labiau rūpi toga ir vilnos pintinės prislėgta paleistuvė
negu Sulpicija, Servijaus duktė:
bet yra tokių, kurie dėl manęs neramūs, kuriems didžiausias skausmas —
kad užleisčiau savo vietą nežinomam guoliui.
kai dabar karštinė kankina nuvargusį mano kūną?
Ak, nenorėčiau kitaip įveikti niūrių ligų,
kaip tik jei manyčiau, kad ir tu to nori.
Bet kas man iš to, jei įveikčiau ligas, jei tu
abejinga širdimi gali pakelti mūsų vargus?
quod mea nunc uexat corpora fessa calor?
A ego non aliter tristes euincere morbos
optarim, quam te si quoque uelle putem.
At mihi quid prosit morbos euincere, si tu
nostra potes lento pectore ferre mala?
koks, atrodo, buvau prieš kelias dienas,
jei visoje savo kvailoje jaunystėje būčiau ką nors padariusi,
dėl ko prisipažinčiau labiau gailėjusis,
negu dėl to, kad vakar naktį palikau tave vieną,
trokšdama nuslėpti savo pačios aistrą.
ac uideor paucos ante fuisse dies,
si quicquam tota commisi stulta iuuenta
cuius me fatear paenituisse magis,
hesterna quam te solum quod nocte reliqui,
ardorem cupiens dissimulare meum.